25-ą kartą Palangos senosios gimnazijos lietuvių kalbos mokytojai (renginio sumanytoja – lituanistė Jūratė Galinauskienė) pakvietė Žemaitijos regiono mokyklų jaunuosius poetus susitikti konkurse-šventėje „Moksleivių poezijos ruduo Palangoje“. Šiemet renginio svečias, mokinių kūrybos vertintojas rašytojas Tomas Dirgėla, daugumos pažįstamas ne tik pagal kūrinius „Užkeiktoji pono Kuko knyga“, „Lukas šiaudelis šoka baletą“, knygų seriją „Domas ir Tomas“, bet ir iš socialinių tinklų.

Į rudenėjančią Palangą susirinko mokinių iš Mažeikių, Telšių, Klaipėdos, Kretingos gimnazijų. Paraginti gimnazijos lituanisčių Nerijos Valinčienės, Zofijos Vaitkuvienės mūsų mokyklai atstovavo Gabija Jocytė, Ig kl., Benediktas Motuzas, IIIc kl., Danielė Domeikytė, IVb kl. Kūrybos pavilioti jaunuoliai skaitė savo 1 ar 2–4 eilėraščius, vėliau dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse, galėjo pabendrauti su rašytoju Tomu Dirgėla. Menininkas, atsakydamas į klausimą, kaip mokiniui pradėti kūrybinį kelią, teigė, kad reikia vis rašyti ir rašyti šalia turint žmogų, kuriuo galima pasitikėti 130% rodant savo kūrybą, priimant kritiką ir leidžiant švelniai pakreipti tinkama linkme. Palinkėjo, kad kuo daugiau kuriančių vaikų turėtų po mokytoją Jūratę, kokią turėjo jis.

Paskutinėje konkurso-šventės dalyje paskelbti įvertinimai. Rašytojas paatviravo – labai sunku išrinkti pačius pačiausius, akcentavo, kad pagrindinis kūrybinių darbų vertinimo kriterijus – originalumas! Malonu išgirsti, kad Benediktui Motuzui skirta 3 vieta, Danielei Domeikytei – 1 vieta.

Siūlome paskaityti mokinių kūrybą.

Gabija Jocytė, Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos Ig klasės mokinė

Sapnų karalystė

Dievagali, Dievo gūsi,

nešk mane į sapno rūmus,

apšarvuok mane kantrybe,

apginkluok mane sapnais.

Leisk pamiršt man savo kančią,

leisk ateiti pas Tave,

atsimerkus vėl regėti

Tavo šilumą delne.

Apsisiautus tavo paltą,

pasislėpus po skara,

leisk pajusti tavo meilę

šiam regėjimų kalne.

Ir kas rytą vėl pabudus

kasdienybėje pilkoj

aš svajoju vėl pajusti

Tavo šilumą delne...

Benediktas Motuzas, Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos IIIc klasės mokinys

Kaip neprisirišti prie to, kas teikia džiaugsmą,

Nors žinom mes visi gerai, kad netrukus tai dings?

Malonumai žmogui užgožia regą bei klausą —

Nepasiekia mintį faktas, kad jei ir nenori — neliks.

Kaip paprašyti meilės ir dėmesio truputį,

Bet neatrodyti apgailėtinai, lyg be to gyvent negali?

Juk šiandieniniam pasauly reikia tokiam būti,

Kad nusipelnytum to, ko nepelnytai gauna kiti...

Kaip nejaust kaltės, nors nuodėmė nedaryta,

Atsiprašyt visų nori už tai, jog tu esi tu.

Tai, kas trumpam leidžia mintis išblaškyti,

Sveikatą sutraiško po storu padu.

Kaip reikia sakyti, ką jaučia širdis,

Nors liežuvis visai nesiverčia?

Jei tau aktuali bent viena mano žodžių dalis —

Ne vienam tau savos mintys kenkia.

Danielė Domeikytė, Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos IVb klasės mokinė

*

Prašau, širdele, dainuok lėtas lyrines dainas,

Nes jau ir taip užtemdei mano protą.

*

Mielas vaike,

Tu gimei, mirei,

Ir vėl prisikėlei.

Žinau, kad buvo sunku,

Kad ne kartą norėjai nužudyti save,

Tačiau dėl mylinčių žmonių pasilikai šalia.

Mano vaike,

Tu kentėjai, verkei

Ir klausei savęs: „Kodėl aš to nusipelniau?..“

Bet nė akimirkai nepamiršai,

Kaip mylėti ir džiaugtis net ir tais,

kurie parodė tau duris.

Mylimas vaike,

Tu nebematei šviesos kelio gale

Ir naikinai save būdais visokiais.

Tau dar neužgijo randai,

Bet vis tiek likai šiame zoologijos sode…

Mažas vaike,

Kuris vis dar gyveni manyje.

Ačiū tau, kad tu esi su manimi,

Kad vienintelis likai,

Kai visi kiti spruko, vos išvydę sumaištį širdy…

Vaike,

Mes užaugom kartu,

Mes patyrėm daug gražių dienų,

O jas juk bandė tiek daug gąsdinančių audrų?..

„Laikas gydo“, – sako jie sau ar man?

Tačiau teisybė tokia –

TU – niekas kitas – išgydei mane!